prišikkelnis

prišìkkelnis sm. (1) vlg. menk. 1. Slnt žr. prišiktkelnis: Paleisk tą prišìkkelnį an žemės Pp. 2. prk. kas menkas, nesubrendęs: Prišìkkelniai dar turia sėdėti numie Slnt. Prišìkkelnis buvo toks geltonukas (esesininkas) Pgg.